žilvis

žil̃vis sm. (2) DŽ, NdŽ; Š 1. žr. žilvitis 2: Pakoriau nėščius an žil̃vių krūmo, an puikaus žilvitėlio (d.) Auk. ^ Mūs žemė riebi: pasėji rugius, tai rugiai kap žil̃viai Vlk. 2. Btrm, Pls žr. žilvitis 3: Žil̃vis raudonas, linksta, nelūžta, o karklas lūžta Dbč. Varžos buvo nupintos [iš] prastų žilvùkų Arm. Kuris možna ažulenkt, tai žil̃vis vadinas, o verbą palaužis Šlčn. Lopšys padaryta iš žil̃vių, an virvių pakarta Rod. Žil̃viais apipina, moliais aplipdo, ir buvo kaminas Rud. Šituos ratuos, iš žil̃vių nupintuos, gerai turis šienas Rūd. Žil̃viais išpindinėja lotas prieg krekvų Kls. | Kad ėmė tėvas vaiką mušt žilviù, tas net vyniojas Dbč.